Neigiamos elektros kainos: kai gamintojai moka jums už elektros naudojimą

Neigiamos elektros kainos reiškia būtent tai, kaip ir skamba: elektros gamintojai moka už tai, kad galėtų tiekti elektrą į tinklą, užuot gavę už ją užmokestį. Kaina -50 EUR/MWh reiškia, kad generatorius moka 50 EUR už kiekvieną pagamintą megavatvalandę.\n\nTai nėra teorinė sąvoka – tai vyksta reguliariai. Vien Vokietijoje 2023 m. buvo užfiksuota daugiau nei 300 valandų neigiamų didmeninių kainų, ir ši tendencija tik stiprėja. 2024 m. šis skaičius viršijo 450 valandų. 2024 m. balandžio 20 d. (Velykų sekmadienį) Vokietijos didmeninės kainos buvo neigiamos 12 valandų iš eilės ir nukrito net iki -87 EUR/MWh.

Elektra turi unikalią savybę: jos (kol kas) neįmanoma ekonomiškai kaupti dideliais kiekiais. Pasiūla turi kiekvieną sekundę realiu laiku atitikti paklausą. Kai pasiūla viršija paklausą, kainos krenta – ir gali tapti neigiamos.\n\nPagrindinis veiksnys yra atsinaujinanti energija. Saulės baterijos daugiausia elektros pagamina apie vidurdienį, o vėjo turbinos – tada, kai pučia vėjas, nesvarbu, ar ta elektra kam nors reikalinga. Saulėtais pavasario savaitgaliais (mažas pramonės vartojimas + didelė saulės gamyba) pasiūla gerokai viršija paklausą.\n\nBet kodėl įprastinės elektrinės tiesiog neišsijungia? Dėl dviejų priežasčių:\n\n1) Atominės elektrinės negali greitai sumažinti galios – tam reikia kelių dienų. Joms pigiau kelias valandas susitaikyti su neigiamomis kainomis nei patirti brangų sustabdymo ir paleidimo ciklą.\n\n2) Kai kurie atsinaujinančios energijos gamintojai gauna garantuotus supirkimo tarifus ir jiems mokama nepriklausomai nuo rinkos kainos, todėl jie neturi paskatos nustoti gaminti.\n\nĮdomus faktas: žemiausia kada nors užfiksuota elektros kaina Vokietijoje buvo -500 EUR/MWh 2023 m. Kalėdų dieną. Tokia kaina gamyklai, vartojančiai 1 MW, būtų buvę mokama 500 EUR per valandą vien už tai, kad ji veiktų.

Daugumai vartotojų, sudariusių fiksuoto tarifo sutartis, neigiamos didmeninės kainos nieko nekeičia – jų tarifas lieka toks pat. Tačiau yra laimėtojų:\n\n- Dinaminių tarifų klientai: Vokietijoje tokie tiekėjai kaip Tibber ir aWATTar siūlo tarifus, kurie seka valandinę didmeninę kainą. Kai kainos tampa neigiamos, šiems klientams iš esmės mokama už elektros naudojimą – indaplovės paleidimas, elektromobilio įkrovimas ar vandens šildymas jiems nieko nekainuoja (arba net uždirba pinigų).\n\n- Stambūs pramonės vartotojai: Įmonės, turinčios lanksčią gamybą, gali perkelti energijai imlius procesus į neigiamų kainų valandas ir paversti savo elektros sąnaudas pajamų šaltiniu.\n\n- Akumuliatorinių kaupimo sistemų operatoriai: Perka pigiai (arba gauna pinigus už įkrovimą), parduoda, kai kainos šauna aukštyn. Augantis tinklinių akumuliatorių skaičius iš dalies ir yra skirtas tokiai kainų schemai išnaudoti.\n\n- Kaimyninės valstybės: Kai Vokietijoje yra elektros perteklius, jis neigiamomis kainomis teka į kaimynines šalis – taip faktiškai subsidijuojami jų vartotojai.

Neigiamos kainos yra ir sėkmės istorija, ir įspėjamasis ženklas:\n\nGera žinia: jos įrodo, kad atsinaujinanti energija gali pagaminti (ir pagamina) milžiniškus kiekius elektros. Pajėgumas yra.\n\nProblema: tinklas ir rinkos modelis neatsilieka nuo pokyčių. Pagrindiniai iššūkiai:\n\n- Kaupimas: Europai reikia kur kas daugiau akumuliatorių ir hidroakumuliacinių kaupimo pajėgumų, kad būtų galima sugerti perteklinę gamybą ir ją atiduoti piko valandomis.\n- Tinklo lankstumas: Didesnis paklausos lankstumas (išmanusis elektromobilių įkrovimas, šilumos siurbliai su šilumos kaupikliais) galėtų sugerti perteklinę pasiūlą.\n- Rinkos reforma: ES svarsto reformas, kurios geriau integruotų atsinaujinančius šaltinius, įskaitant kainų skirtumo sutartis, kurios sumažintų neigiamų kainų poveikį gamintojams.\n- Jungtys: Geresnės tarpvalstybinės jungtys galėtų paskirstyti perteklinę elektrą ten, kur jos reikia.\n\nAtsinaujinančių pajėgumų toliau daugėjant – ES iki 2030 m. siekia 42,5 % atsinaujinančios energijos dalies – neigiamos kainos taps vis dažnesnės. Klausimas yra ne tai, ar jos pasitaikys, o tai, ar Europa sugebės sukurti infrastruktūrą, kuri jas paverstų nauda, o ne švaistymu.